Dr. Lina Šulcienë

APOLOGETIKOS GALIMYBË ŠIANDIENIAME PASAULYJE

Kiekvienas krikðèionis anksèiau ar vëliau susiduria su reikalu uþsiimti apologetika ir vienaip ar kitaip reaguoti á krikðèioniðkojo tikëjimo ar Baþnyèios antpuolius, nepagrástà kritikà ar tiesiog ðaliðkà, menkai pagrástà laikysenà. Apologetikos istorija siekia du tûkstanèius metø. Ji iðgyveno skirtingus raidos etapus. Nors apologetinë veikla visuomet reikalauja tam tikros paties apologeto laikysenos, sykiu kiekvienas laikmetis siûlo jai savità kontekstà, savità istorinæ ir kultûrinæ situacijà.

Olandø pastorius, apologetiniø veikalø autorius Wimas Rietkerkas svarsto apologetikos galimybæ ðiandieniame pasaulyje. Straipsnyje „Apologetikos spàstai arba Dievas teisiamøjø suole?..“ (1) jis analizuoja nûdienos kontekstà ir pateikia gana pagrástas áþvalgas apie tinkamus ir netinkamus ðiandien apologetikos bûdus. Rietkerkas nurodo, kokiø aklavieèiø reikëtø saugotis krikðèioniui, kuris angaþuojasi esant reikalui ginti savo tikëjimà.

Straipsnio autorius atsispiria nuo Clive’o Stapleso Lewiso idëjos veikale „Dievas teisiamøjø suole“ (2), esà nûdienio Vakarø þmogaus sàmonë Dievà pasodina á teisiamøjø suolà. Pasak Lewiso, XVI amþiaus þmogus manë esàs teisiamas, Dievà laikë teisëju ir Liuterio þodþiais klausë: kaip man rasti gailestingàjá Dievà? Taèiau dabar vaidmenys susikeitë. Þmogus tapo teisëju, o Dievas pasodintas á teisiamøjø suolà. Þmogaus teismas gan atlaidus: jei Dievas turi svariø prieþasèiø leisti karus, skurdà, ligas, jis pasirengæs jas iðklausyti. Teismas galbût net iðteisins Dievà. Bet ne tai svarbiausia. Svarbu, kad þmogus apsivilko teisëjo mantijà, o Dievas sëdi teisiamøjø suole.

Ši Lewiso metafora, nors sukurta prieð penkis deðimt¬meèius, atrodo, tinka ir mûsø dienoms. Dievas ið tiesø tarsi pasodintas á teisiamøjø suolà, o mes – krikðèionys – imamës Já ginti. Mes nesàmoningai prisiimame vaidmená, kurá mums primeta ðiandienis pasaulis, ðiandienis Vakarø þmogaus mentalitetas, – advokato, kaltinamojo gynëjo, vaidmená.

Pasak Wimo Rietkerko, tai yra ðiandien krikðèioniui paspæsti spàstai. Kad ið tiesø taip yra, atsiskleidþia analizuojant teismo metaforà.

Kas jos veikëjai? Kaltintojas yra emancipuotas ðiuolaikinis Vakarø þmogus. Kaltinamasis – Dievas. Advokatai esame mes, ðiandienos krikðèionys.

Ið tiesø galime padaryti prielaidà, kad Dievas sutiks sëstis á teisiamøjø suolà. Negalima atmesti, kad Jis pasirengæs nusiþeminti iki tokio vaidmens, – syká Jis jau tai padarë. Bet net jei taip bûtø, ar Jis sutiks, kad mes bûtume Jo advokatais?

Ginti Dievà – ið paþiûros labai graþi misija. Koká garbingà statusà ágyju, kai esu Dievo gynëjas! Kaip tai kilnu! Bet ðioje nuostatoje slypi pavojus, kuris gali tapti apologeto intencijos prieðybe.

Wimas Rietkerkas advokato pozicijos provaizdá áþvelgia Ievos polemikos su gundytoju istorijoje treèiajame Pradþios knygos skyriuje. Ieva pakliûva á spàstus, kai gundytojas iðtaria: „Ar tikrai Dievas sakë: ‘Nevalgykite nuo jokio medþio sode’?“ (Pr 3, 1b). Jis apverèia tiesà aukðtyn kojomis ir pateikia subjaurotà Dievo pavidalà. O ji? Ieva imasi apologeto funkcijø – ji gina Dievà: „Sodo medþiø vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisiø to medþio, kuris sodo viduryje, Dievas sakë: ‘Nuo jo nevalgysite!’“ (Pr 3, 3a) „Nei já liesite“, – priduria ji ið didelio uolumo. Dievas to nesakë. Ji labai uoli. Bet ne tai svarbiausia.

Kokià klaidà padaro Ieva? Ji priima subjaurotà Dievo pavidalà, kuriuo persmelkti gundytojo þodþiai. Jo siûlomas Dievo vaizdinys tampa Ievos atsakymø atskaitos taðku. Kodël ðis vaizdinys subjaurotas? Jie abu ima kalbëti apie Dievà kaip apie kaþkà kità, kaþkà, kas yra ðalia. Kalbëdama apie Dievà, Ieva sukuria distancijà tarp savæs ir Jo. Jis nebëra jos Tu. Jis yra „kitas“. Jos paèios sugalvotas priedas: „nei já liesite“ tik þenklina nuotolá. Tai subjaurotas Dievo pavidalas. Gundytojas já pasiûlo ir Ieva priima. O paskui ima já taisyti. Atsiradæs nuotolis yra properða ðëtono balsui ir jo darbui. Ir ðtai tik kà Ieva në neketino þiûrëti á medá, o dabar jau skina ir valgo jo vaisius.

Kodël Ieva priima ðá subjaurotà Dievo pavidalà? Ar tai nutinka netyèia? Gal tai uþsimirðimas?

Wimas Rietkerkas mano, kad ne. Subjaurotas Dievo pavidalas yra kaina, kurià Ieva sumoka uþ slapta á jos sàmonæ ásiskverbusá suvokimà, kokià kilnià misijà ji atlieka. Iðdidumas prisëlina ir apima jà. Ir ðtai ji mëgina atsiteisti uþ savo Dievo áþeidimà!

Deja, liûdna Ievos istorija gali tapti apologetikos provaizdþiu. Mûsø apologetinë veikla gali ið esmës suþlugti bûtent tada, kai ásileidþiame á savo ðirdá tà patá nuodà, kuris valdo krikðèionybës kritiko ar ateisto sàmonæ. Tai ta pati prieþastis, ta pati ðaknis.

Kas tai? Kas yra Dievo netikëjimo prieþastis? Prastas apologetas, kuris jos neþino. Kai neþinai ligos prieþasties, negali gydyti nei kitø, nei savæs. Apie Dievo netikëjimo prieþastá praktiðkai nekalbama. Mûsø sàmonei bûdinga tam tikra nejautra jos atþvilgiu.

Visais laikais pagrindinë netikëjimo prieþastis yra ði – nenoriu, kad bûtø Dievas. Kodël? Nes að pats noriu bûti Dievu. Nenoriu nieko, kas bûtø virðesnis uþ mane. Juolab to, kuris viskà apie mane þino. Ir net jei toks galbût yra, að ignoruoju Jo buvimà. Anot J. P. Sartre’o, jei Jis yra, manæs tai nelieèia, nedomina.

Ir pirmiesiems tëvams, ir mums visiems bûdinga ði liga – mes norime bûti dievais. Renesanso epochoje þmogaus sudievinimas tapo kultûrologine koncepcija. Šiandien ji beveik virto pasaulëþiûrine norma. Netikëjimo ðakná Baþnyèios tëvai vadina tiesiog puikybe.

Šià pamatinæ savo oponento nuostatà – nenoriu jokio Dievo virð savæs, nes pats noriu bûti dievu – apologetas turëtø turëti galvoje, antraip jo veikla veikiausiai bus bergþdþia. Juk neretai racionalûs argumentai, kuriuos pateikia krikðèionybës oponentas, nëra jo kritikos motyvas. Ne tiek svarbu, kas formuluojama – ar primityviausi Dievo kaltinimai dël blogio pasaulyje, ar sudëtingiausia net paèius krikðèionis iðtinkanti abejonë, tai tëra netikëjimo ðaknies, kuri bûdinga kiekvienam þmogui, padarinys, iðdava, iðorinë jos forma. Svarbu ne tik ar ne tiek atsakinëti á argumentus, kiek þvelgti á paèià prieþastá ir galynëtis su ja.

Geriausias pavyzdys mums yra pats Jëzus. Evangelijose matome tam tikrà jo kalbos nelogiðkumà: jam uþduodamas klausimas, o jis atsako kaþkà kità, tarsi ignoruodamas formalø klausimà. Jëzus mato ðaltiná, ið kurio kyla klausimas, ir nukreipia savo kalbà á já, á netikëjimo prieþastá.

Apologetinëje veikloje mes taip pat neþeisdami þmogaus turëtume eiti prie ðios ðaknies.

Bet pirmiausia patys savyje turëtume á jà taikyti. Ar gali puikybë áþengti á apologeto ðirdá? Þinoma. Bet jei ji vis dëlto ten áþengia, ar jo veikla gali bûti sëkminga? Jei apologetà svaigina kilni Dievo ir Baþnyèios gynëjo misija ir sykiu sumokama pernelyg didelë iðkreipto Dievo pavidalo priëmimo kaina, ar jis netampa Dievo kaltintojø bendrininku? Juk tada ir jø, ir jo veikimo ðaknis ta pati.

Wimas Rietkerkas siûlo iðeitá. Pasak jo, Ieva neturëjo imtis ginti Dievo. Jai derëjo tik parodyti gundytojui, kà jis jai pasakë. Kitaip tariant, atspindëjimo metodu tarsi veidrodyje parodyti jam pavidalà, kurá jis panoro primesti Dievui. Maþdaug tokia forma: ar supranti, kà pasakei? Tu vaizduoji Dievà lyg koká kankintojà ar budelá: jis iðaugina nuostabø sodà, ákurdina jame þmogø ir sako: nedrásk nieko liesti! Ar toks yra Dievas? Negi manai, kad pasauliui, kuriame gyvename, bûdingi tokie sadistiniai dësniai? Ar tai atitinka tikrovæ?

Tai nëra Dievo gynyba. Tai veikiau atsigræþimas á tà, kuris klausia, kaltina, teisia. Toká pat atspindëjimo metodà siûlo ir kitas apologetas Francis Augustas Schae¬fferis knygoje „Dievas, kuris yra“ (3). Pasak jo, savo oponentà dera traktuoti rimtai ir jautriai. Ir pamëginti atsidurti jo kailyje. Tai meilës kelias apologetikoje. Tiesa, juo einant, ðiukðtu negalima perimti subjaurotos Dievo ir tikrovës karikatûros. Taigi atspindëjimo metodo esmë – mylint kalbëti tiesà.

Ir – svarbiausia – visa tai turi vykti meldþiantis. Bendrystë su Dievu jokiu bûdu negali nutrûkti. Dievas niekad negali tapti „Kitas“. Jis visada turi bûti mano „Tu“.

Baigdamas kalbëti apie pirmuosius spàstus, á kuriuos gali ákliûti apologetas, Wimas Rietkerkas pabrëþia: Dievui nereikia, kad bûtume jo advokatais, mes nesame ir negalime jais bûti. Daugiø daugiausia mes sëdime teismo salëje greta jo giminaièiø, greta tø, kurie geriausiai já paþásta. Savo Advokatu jis pats pasirûpino. Toks yra tik vienas – Avinëlis, atiduotas kaip auka uþ mûsø nuodëmes.

Toliau analizuojant teismo metaforà lieka neatsakytas klausimas – kas ðiame teisme yra teisëjas? Kas atlieka vaidmená to, kuriam suteikta teisë iðtarti paskutiná ir lemiamà þodá? Daugumai ðiuolaikiniø þmoniø teisëjas yra þmogaus protas.

Dievas gali mëginti save iðteisinti, bet jis turëtø turëti pakankamai árodymø. Kas nusprendþia, kad jø pakanka? Þmogaus protas, grástas þmogiðkàja logika. Ir jei tokie árodymai teismui nebus pateikti, Dievo byla pralaimëta. Filosofas Bertrand’as Russellas sakë: „Jei laikø pabaigoje að iðvysiu Dievà – tuo að netikiu, – bet vis dëlto jei ðitai ávyks ir jei Dievas paklaus manæs, kodël að juo netikiu, að atsakysiu: per maþa árodymø, Vieðpatie! Pernelyg maþai árodymø!“

Šiandien protas laikomas tiesos arbitru. Jam suteiktas aukðèiausiojo teisëjo statusas. Ir krikðèioniðkoji apologetika, deja, labai daþnai priimdavo ir priima tokias þaidimo taisykles. Pasak Rietkerko, tai yra antrieji apologetiniai spàstai.

Wimas Rietkerkas apibrëþia protà kaip þmogaus gebëjimà màstyti, kaupti ir tvarkyti suvokiamus ir patiriamus faktus, nusakyti jø sàryðius, suprasti jø veikimo mechanizmà ir þinoti, kaip á juos reaguoti. Protas yra puiki Dievo duota galia. Biblinis poþiûris á aðtrø, skaidrø màstymà pozityvus. Patarliø knygoje skaitome: „Namai yra statomi iðmintimi, sutvirtinami supratimu, o þinojimu jø kambariai pripildomi visokiausiø brangiø ir graþiø daiktø“ (Pat 24, 3–4). Apaðtalas Paulius raðo: „Broliai! Nebûkite vaikai iðmanymu. Verèiau piktybe bûkite kûdikiai, o iðmanymu – subrendæ þmonës“ (1 Kor 14, 20). Dël proto galios þmogus ávaldë gamtà, sukûrë naujàsias technologijas, lengvinanèias mûsø gyvenimà. Dël jos jis tapo pajëgus áveikti ligas ir skurdà. Mokslo ir technikos pasiekimai liudija proto triumfà ir skatina mus pripaþinti protà tikruoju paþinimo ðaltiniu ir galutine tiesos instancija.

Bet ar taip yra? Pasak Rietkerko, tikrai ne.

Þmogaus paþinimo gebëjimas nëra redukuojamas tik á proto ir jam asistuojanèiø jusliø koreliacijà. Paþintinis pasaulio vaizdas, kurá formuojasi þmogus, negali bûti paaiðkintas jusliø ir proto veikimu. Jis negali bûti paaiðkintas netgi prie jø pridëjus ávairiausias psichofizinës þmogaus sistemos patyrimines ir pasàmonines reakcijas. Kokia didelë þmogaus tikrovës dalis atsirastø uþribyje, paraðtëse, jei joje karaliautø vienintelis proto ir þmogiðkosios logikos kriterijus!

Kita vertus, argi neturime tokios patirties: mëgini átikinti þmogø loginëmis prielaidomis, o rezultatas – visiðkai prieðingas, pateiki vadinamuosius Dievo buvimo árodymus, bet në vienas tavo draugo neátikina, prieðingai, jis dar labiau tikras savo teisumu? Kodël taip yra? Atrodo, árodyta tiesa yra akivaizdybë, kurià kiekvienas turëtø priimti. Deja, taip nëra. Tektø pateikti svarius argumentus, turëtume svarstyti kartu su savo paðnekovu, skatinti já susimàstyti. Tai dera daryti. Bet sykiu dera iðblaðkyti proto pretenzijas á savæs paties pakankamumà, iðvaduoti já nuo nepagrásto karaliðko statuso. Iðvaduoti, o ne nuversti. Proto veikla vertinga ir reikalinga. Bet svarbu parodyti, kokios nepagrástos pretenzijos sudëtos á proto galià.

Apologetas patenka á spàstus, kai stovi ant to paties pamato, kaip ir kaltintojas – kai yra ásitikinæs, kad protu galima pasiekti ir vertinti tiesà.

Treèioji aklavietë, á kurià gali ákliûti ðiuolaikinis apologetas, siejasi su postmodernizmo epochai, kurioje gyvename, bûdinga nuostata, kad bet kuri á universalizmà pretenduojanti tiesa yra pavojinga. Šis ideologinis principas ásigalëjo XX amþiuje. Šiandien þmogus laikosi tam tikros pozicijos ne dël to, kad ji teisinga, bet todël, kad ji jam patinka, nes ji jam atrodo gera. Ir jam maþiausiai rûpi skelbti, kad jo pozicija galëtø tikti kiekvienam þmogui. Visos ásitikinimø sistemos laikomos vienodai vertingomis ir tikëtinomis. Jei jûs esate krikðèionis, taip yra todël, kad krikðèionybë daug jums reiðkia, suteikia jums jëgø ir dovanoja paguodà.

Á kokià aklavietæ gali ákliûti apologetas tokios màstysenos sàlygomis?

Jis gali imti kalbëti apie Geràjà Naujienà, kiek ji padës þmogui, kiek já patenkins, kiek pagerins jo gyvenimo kokybæ. Kitaip tariant, pirmiausia màstyti apie þmoniø poreikius ir juos laikyti krikðèionybës paskelbimo atskaitos taðku yra spàstai. Nes nuo èia tik þingsnis iki Evangelijos sukomercinimo. Mes liaujamës skelbti tiesà ir imame reklamuoti Geràjà Naujienà.

Taèiau kai kurie apologetai nemano, kad tai blogai. Airiø teologas Alisteris McGrathas knygoje „Statant tiltus“ (4) teigia, jog ðiandien neturime kitos iðeities ir privalome grynai taktiniais sumetimais á antrà planà nustumti tiesos ir netiesos klausimà, prisitaikyti prie ðiuolaikinës postmodernios pasaulëþiûros ir kalbëti apie tai, kad krikðèionybë labai patraukli. Dera visiems skelbti, kad tik Dievo meilë pajëgi pasotinti, patenkinti giliausius þmogaus poreikius, reikia parodyti krikðèionybës aktualumà.

Bet þmogaus poreikiø ir tiesos atskyrimas yra labai problemiðkas dalykas. Juk jei koks nors dalykas patenkina mano poreikius, bet jis nëra tiesa, jis yra tariamybë, patogus pakaitalas, palengvinantis akimirkos bûvá, bet ið esmës netiesa, ar að galiu jo imtis? Ar tikëjimas, kurá renkuosi vien dël to, kad jis patenkina mano poreikius, atneða ramybæ, paguodà, pasitikëjimà savimi, nebus man svarbus tik tiek ir tik tol, kol tenkins mano poreikius? Krikðèionybë arba klaidinga, ir tada ji neturi jokios vertës, arba ji yra tiesa, ir tada jos vertë besàlygiðka.

Taèiau bûtent prie tiesos klausimo ðiandien þmogø atvesti labai sunku. Apie tai kalba C. S. Lewisas knygoje „Dievas teisiamøjø suole“. Pasak jo, ir vieðojoje, ir privaèioje erdvëje klausimas apie tiesà tarsi uþgintas. Postmoderniam þmogui beveik neámanoma þengti taip toli, kad jis iðskirtø vienà ið religiniø tradicijø ir paskelbtø jà vienintele teisinga. Jis gali áþvelgti jos santykinæ vertæ (moralë ir panaðûs dalykai), jos socialinæ vertæ, bet ne jos tiesà.

XX a. pabaigoje JAV atlikti tyrimai parodë, kad 72 proc. jaunø þmoniø nuo 18 iki 25 metø amþiaus netiki, kad egzistuoja absoliuti tiesa. Šiandien toks poþiûris tik progresuoja. Mëgstama sakyti: „Puiku, kad jûs tikite ðia tiesa“ arba „Nuostabu, kad tave tai veikia, bet manæs – ne, man reikia ko kito.“ Arba: „Tai gali bûti tiesa jums, bet ne man.“ Postmodernus þmogus linkæs sakyti: „Að sutinku, kad religija visuomenei yra naudinga, bet jos esmë nëra tokia jau svarbi. Geriau, kai þmonës yra tikintys negu kai jie yra netikintys. Tikintys þmonës geresni. Bet tai nesusijæ su klausimu, egzistuoja Dievas ar ne. Tai tiesiog tam tikra socialinës psichologijos forma.“

Postmodernus þmogus mano, kad mes skelbiame krikðèionybæ ne todël, kad ji yra tiesa, bet dël to, kad tai geras dalykas – naudingas, padedantis, þodþiu, tenkinantis mûsø poreikius.

Pasak Rietkerko, pritarti ðiai postmodernaus þmogaus nuostatai negalima. Kaip ir skelbti krikðèionybës reklaminiu bûdu – kaip gerà prekæ poreikiams tenkinti. Šiø dienø krikðèionis turëtø elgtis kitaip – jis turëtø liudyti tiesà. Teismo posëdyje mes esame salëje sëdintys Dievo liudytojai. Mums dera liudyti Dievo buvimà.

Kà reiðkia liudyti? Naujajame Testamente vartojamas terminas „liudyti“ nereiðkia „atskleisti emocinæ mano bendravimo su Dievu patirtá“. „Liudyti“ veikiau yra teisinis terminas, kuris reiðkia „paskelbti faktus“. Mums reikia paskelbti faktus. Kai liudijimas tikras, tiesa atgyja. Jà atgaivina Dievo Dvasia. Ir tada prieðais mus – gyvasis Dievas.

Šiandieniam þmogui tai nepatinka. „Þmonës nenoriai pereina nuo abstrakèios ir negatyvios dievybës prie gyvojo Dievo sampratos. Ir að tuo nesistebiu. [...] Panteistø dievas nieko nedaro, nieko nereikalauja. Jei norite, jis tiesiog yra ðalia jûsø, kaip knyga ant lentynos. Jis jûsø neieðko. Nekyla pavojus, kad bet kuriuo metu nuo jo þvilgsnio sugrius þemë ir dangus.“ O tikras Dievas mus ðokiruoja. „Panaðø sukrëtimà esate patyræ ir anksèiau, dël smulkesniø ávykiø – kai jûsø rankoje ásitempia meðkerës valas, kai kaþkas ðalia jûsø alsuoja tamsoje. [...] Sutikæ kaþkà gyvà ten, kur tarëmës esà vieni, visada iðsigàstame. „Tik paþiûrëkite! – suðunkame mes. – Jis gyvas.“ Taigi kaip tik ðioje vietoje daugelis atsitraukia – jei galëèiau, taip pasielgèiau ir að – ir nebesigilina á krikðèionybæ. „Beasmenis Dievas“ – gerai. Subjektyvus tiesos, groþio bei gërio Dievas jûsø galvose – dar geriau. Beformë gyvybës jëga, tekanti per mus, milþiniðka galybë, kuria galime naudotis – geriausia. Taèiau Pats Dievas, gyvas, kitame gale traukiantis virvæ, galbût artëjantis begaliniu greièiu, medþiotojas, karalius, sutuoktinis – tai jau visai kitas reikalas. Iðmuða akimirka, kai vaikai, þaidæ plëðikus, staiga nuðèiûva: ar tik ne tikri þingsniai girdëti ten, koridoriuje? Iðmuða akimirka, kai þmonës, knaisiojæsi religijoje („Þmogus ieðko Dievo!“), staiga atsitraukia. Nejaugi mes tikrai Já radome? Mes niekada nenorëjome nueiti taip toli. Dar blogiau – o gal Jis mus rado?“ (5).

Nesvarbu, kokiu metu gyventume – modernizmo ar postmodernizmo epochoje, pirmaisiais krikðèionybës amþiais ar Renesanso laikais, – visuomet Evangelijos jëga yra suvokimas, kad tai tiesa, kad Dievas ið tiesø yra, kad jis tikras, esantis, gyvas. Tai sàlyèio, susitikimo su juo momentas. Tai tiesos apsireiðkimo metas. Šià tiesà ir reikia liudyti.

Þinoma, á kalbas apie tiesà – ypaè mûsø dienomis – galime leistis tik po to, kai savo gyvenimu, savo tarnavimu skelbiame Dievo tiesà ir jo gerumà. Bet ið viso to, kà darome ir kà sakome, turi bûti aiðku, kad tai tiesa ir kad taip buvo ið tikrøjø.

Ir paskutiniai, ketvirtieji, spàstai dël kuriø perspëja Wimas Rietkerkas, yra vadinamasis adresato pakeitimas.

Tai nutinka tada, kai, uþuot kalbëjæ nekrikðèioniðkai auditorijai, imame kalbëti krikðèionims. Mat tikroji apologetika visada nukreipta á netikintá þmogø, net jei jo èia nëra. Net jei kambaryje nëra në vieno nekrikðèionio, jis vis tiek pilnas netikinèiø þmoniø, nes netikëjimas gyvena kiekvieno tikinèio þmogaus ðirdyje. Tikroji apologetika – tai visuomet dialogas su netikinèiaisiais, tai átikinimo veiksmas. Francis Augustas Schaefferis paklaustas, kodël jis savo tekstuose vartoja gana keistà terminologijà, atsakë: „Að visuomet mintimis kreipiuosi á nekrikðèioná skaitytojà. Seniai supratau, kad, jei kalbu su nekrikðèionimis, krikðèionims tai visuomet padeda.“

Taigi straipsnyje „Apologetikos spàstai arba Dievas teisiamøjø suole?..“ Wimas Rietkerkas mëgina parodyti, kad ðiandien tikroji apologetika yra ne Dievo gynyba, o gyvas gyvojo Dievo liudijimas savo gyvenimu ir þodþiu, kad apologetika neturëtø laikyti þmogaus proto sau pakankamu tiesos arbitru, kad net ir ðiais postmodernizmo laikais svarbiausias apologeto rûpestis yra tiesa, ir ji negali bûti pakeista poreikiø tenkinimo principu, galiausiai, kad apologetas turëtø vengti pasiduoti pagundai kalbëti tikinèiøjø auditorijai ir taip pereiti prie tam tikrø instrukcijø kalbos.

Savo tekstà Rietkerkas baigia taip: „Taigi ar Dievas teisiamøjø suole? Argi Protas yra teisëjas? Dievas seniausiai paliko teismo salæ ir siekia prisibelsti á aklinai uþdarytas þmoniø ðirdis!“

Nuorodos

(1) William Rietkerk. Pitfalls of Apologetics or God in the Dock...? // European Apologetics Network. 17 Jan. 2007.
(2) C. S. Lewis. God in the Dock: Essays on Theology. Edited by Walter Hooper. London: Collins, 1979.
(3) Francis A. Schaeffer. The God who is there. Crossway Books, 1990.
(4) Alister McGrath. Bridge-building. Inter-Varsity Press, 1992.
(5) C. S. Lewis. Stebuklai. Kaunas, 2007. P. 137–138.

„Baþnyèios þinios“, 2013 m., Nr. 4